arba „apie diagnozes”
Rudenį daug kalbame apie pašlijusią sveikatą. Užpuolame gydytojus, o šie, pradėjus skųstis skrandžiu, pilvu, širdim ir nieko akivaizdžiai neradus, užduoda tokį, atrodo, “ne prie ko” klausimą “gal Jūs paskutiniu metu patiriate daug streso?”. Šis komentaras kartais “išmuša saugiklius”, bet iš tikųjų tai jie absoliučiai teisūs – “viskas nuo nervų”. Praeina nervai, praeina skausmai.
Mano pasaulyje dažnai kaip tiems gydytojams tenka sakyti “ne širdį Jums skauda, o skrandį, ir ne dėl maisto, o dėl streso”. Ne su komunikacija pas jus blogai, o su veiksmais, darbais ir jų turiniu yra problemų.
“Čia tik žodžiai” , “komunikacija tuščias reikalas, geriau imti ir daryti” , “viskas pas mus veikia, tik komunikacija – ne”. Girdėti teiginiai, taip?
Man irgi. Kartais nuo jų net papurto.
Teiginiai kaip ir nekalti, beveik tiesa, bet juos išgirdus visada norisi pakrapšyti giliau, o pakrapčius visada randu tą patį. Apie komunikaciją blogai (kad ji nesvarbu, kad ji neveikia ir pan.) kalba tie, kurie nemoka…gerai daryti. Arba nėra nuspręndę, ką jie iš tikrųjų daro ar nori daryti.
Dažnai klientai sako “gal mums šūkio reikėtų, komunikacija silpnai veikia, darbuotojai nemotyvuoti”. Ir žinote kuo baigiasi? Kad čia komunikacijos paslaugų, tokių, kaip supranta klientai, nereikia. Bet komunikacija duoda labai gerus įrankius jų tikrosioms problemoms spręsti. Parodžius, kad ne ten ieškoma problemos, galima padėti su strategija – suprasti, ar misija, tikslai ir uždaviniai negyvena skirtingų gyvenimų, kaip nutolę sutuoktiniai, kurie net naktimis nelabai susitinka… O kartais reikia išsiaiškinti su akcininkais patiems, apie ką jie. Tik šį sprendimą priėmus, prasideda darbas ir komunikacija. O kartais tenka išgirsti “na jau strategijų tai nereik, turim mes jų ir ne vieną”. Ir ką? Ir nieko. Sėkmės geriant vaistus nuo širdies.
Akivaizdu tai ir kalbose, tiksliau – pasirengime kalbėti viešai. Kai žmonės skundžiasi, kad nesijaučia stipriai kalbėdami, pamiršta pasakyti dalykus – dažniausiai , pradėjus analizuoti ir eiti “atgal” prie kalbos ištakų, pasimato, kad patys nebūna išsiaiškinę, ką nori pasakyti. Ir kai pradedi dėlioti kalbą “taip, kaip reikia”, pradeda aiškėti, ką iš tikrųjų nori pasakyti ir kaip tai padaryti.
Taigi, kalba yra nuostabus būdas mokytis DARYTI.
Ne kalbėti “apie viską”, o kalbėti apie konkrečius dalykus, kuriuos tu nori pasiekti ir žinai, ką reikia keisti.
Kalbėjimas moko struktūros. Nes prieš kalbant, reikia žinoti, ką nori pasakyti ir ko nori pasiekti. Kaip dažnai yra projektų idėjų, kur neaišku , apie ką. Kartais matosi, kad ir pačiam kalbėtojui nelabai aišku. Ir kai žmonės bodisi struktūros, dažniausiai iš tikrųjų nežino , kaip pasiekti to , ko nori. Arba neapsisprendžia, nes priemonių tiek daug ir visos tokios “fainos”.
Kalbėjimas moko atskirti tikslus ir priemones ir nemaišyti jų tarpusavyje, Kartais matosi, kad tai, kas įvardijama kaip kalbos tikslas, iš tikrųjų yra ne tai, ko siekiama. Man labai dažnai tenka matyti kaip tikslai maišomi su priemonėmis. Dažniausiai priemonės yra įvardijama kaip tikslas, nors jos tokios nėra. “Paaškinti poveikį”, “pristatyti galimybes”, “supažindinti su reformomis” – tia priemonės, ne tikslas. Ir ant šito klaidingo pamato sukalamas visas kalbos arba veiksmų planas, kuris veda ne ten, kur reikia. Tada ir neiašku, koks bus rezultatas ir pagal ką bus matuojama sėkmė. Kai pradedi kvestionuoti, dažniausiai piktai atšaunama, kad ne viską įmanoma pamatuoti arba ne visada rezultatas svarbu, svarbu procesas. Tačiau, nenuvertinant proceso svarbos, kažkokio tikslo ir rezultato vis tiek siekiama. Dar vienas pažįstamas manevras, pradėjus kviestionuoti tikslų ir rezultatų neaiškumą, yra puolimas (labai dažna taktika šiaip visur) sakant ‘tai ką, tai geriau iš vis nieko nedaryt?’. Hm… jei atvirai…
Aiškiai kalbantys žmonės dažniausiai yra geri darytojai. Jie žino, ko nori, kaip reikia tai padaryti ir ko jiems reikia iš kitų, kad jie padarytų. Jie “nemala” nei kalboje”, nei “veikloje”. Tokius žmones net saldu matyti, nes šis lyderystės bruožas prie išnykimo ribos.
Kalbos ir komunikacija yra iš tikrųjų apie daug daugiau nei tai, kas vyksta “po to kaip jūs kažką nusprendžiate ir darote”. Jos gali išmokyti priimti sprendimus ir daryti geriau. Tik reikia nepulti gydyti dalykų, kurie ne prie ko.