“Iš tiesų daug kas mano, kad jie pasieks iškalbos viršūnę, jei prikaišios į savo kalbą nežinia kokių puošnių frazių, tarsi spalvotų lopinėlių.”
Kaip manot, kieno tai galėtų būti frazė?
Septynioliktas amžius. Retorikos knyga, išleista 14 leidimų skirtingose Europos spaustuvėse. Parašyta lietuvio. Taip taip, lietuvio.
“Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae”
(“Iškalbos praktika ir retorikos meno taisyklės”)
O manėt , kad lietuviai neturi retorikos tradicijų. Aš irgi maniau.
Gyvenimas kartais užneša netikėtais vingiais. Ogi dalyvavau nerealiam projekte su kiečiausiais Lietuvos istorikais ir ten atradau, kad Lietuva jau septynioliktame amžiuje blizgėjo… retorika. Ne tik raketas mokėm pasaulį (Kazimieras Semenavičius, tas pats XVII a.) kurti, bet ir turėjom ką pasakyti apie tai, kaip kalbėti ir kalbėti gerai.
Ir žinote, kokia knygos esmė? Ogi pakeisti to meto polinkį į barokinę kalbą, dar vadinamą “eloquentia non vulgaris“: liaupses, daugžodžiavimą, frazių imantrumą ir puošnumą. Įsivaizduojate barokinę Šv. Petro ir Polvilo bažnyčią? Tai vat nebandyti nulipdyti tokios bažnyčios kiekviena savo kalba. Kitiap tariant, jis kvietė ateiti į kalbą, kaip į bažnyčią be papuošimų – ir ieškoti ten ne grožio ir didybės , o esmės.
O kas ta esmė? Tai turinys, logika ir jokiu būdu ne forma. “Kalbantysis visų pirma turi kreipti dėmesį į kalbos turinį ir aiškumą”. “Visur turi vyrauti logika, blaivus protas ir nuoseklumas”.
Nes anot Liauksmino, forma dažnai maskuojama turinio stoka.
Girdėta, taip?
“Tačiau atsiranda tokių, kurie šios akivaizdžios ydos nesibijo vadinti dorybe, o aiškią ir suprantamą kalbą mano esant prastą ir neišlavintą. Tuo tarpu moksliška ir išradinga laiko tokią, kurios prasmė yra paslėpta ir kurią supranta tik mokyti žmonės. Tokia nuomonė visų pirma prieštarauja sveikam protui.”
Lietuvoje aš pastebiu tuos pačius kraštutinimus kaip XVIIa – arba asketiškas ekspertinis faktų kalimas “viską, ką žinau”, pageidautina profesiniu žargonu, kad per lengva suprasti nebūtų, arba emocinis išsiplaikstymas į lankas, be faktų, nuoseklumo ar logikos. Pirmasis yra daug dažnesnis tarp tų , kurie turėtų , ką papasakoti, bet retoriką ir apskirtai kalbėjimą kitiems laiko tuščiu reikalu – taip užleisdami kelią kelią antrajam tipui, kurie pasakyt ką turi mažiau, bet noro tai daryti turi daug daugiau. Dėl to nukenčiam mes visi, nes gyvenam pusiau faktų ir pusiau realybės – “garsių nuomonių” pasaulyje.
Tai gal visai Liauksminą pasiskaityti būtų aktualu. Ir kartu pasididžiuoti, kad ta iškalba ne paskutinėj vietoj, vis dėlto buvo. Tuo metu retorikos knygų buvo tikrai būta nemažai , tad Liauksmino perleidimas 14 kartų kažką pasako.
Dar viena detalė, šiek tiek ironiška ir parodanti, kad viskas sukasi ratu..
Liauksminas labai kritikavo svetimybių vartojimą kalboje “Ši yda mūsų kalboje taip įsišaknija, kad dauguma mano, jog gražu į gimtąją kalbą įterpti daug lotyniškų žodžių”, griežtai žeria autorius kritikos kilmingiesiems lietuviams savo knygoje, visų pirma parašytoje… lotynų kalba:)