“Nesvarbu, bet geriau pirmadienį” arba “Ką daryti, kad Jūsų spaudos pranešimą “paimtų”?”

“Muck Rack” atliko naudingą tyrimą apie PR agentūrų ir žiniasklaidos santykį ir, svarbiausia, spaudos pranešimų efektyvumą.

https://info.muckrack.com/state-of-journalism-2020…

Svarbiausia – pranešimo aktualumas (laikotarpiui ir auditorijai), tik paskui – paveikslėliai. Bet vis tiek, be paveikslėlių – blogai…

Laiškas- nesvarbu kada, bet geriau pirmadienį iki pietų (jau išsiuntėt?).
Ir ramiai… tik pusė žurnalistų panaudos kas ketvirtą pranešimą savo straipsniams, o trečdalis nepaims nei vieno. Kodėl? Nes gauna bent penkis pranešimus per dieną (kai kurie – iki 20), o patys parašo vidutiniškai penkis straipsnius per savaitę – do the maths…Na ir ne tik dėl to…
Tiesa, Lietuvoje gali būti kiek kitaip.

Ir dar – įkyrumas domintis “ar matėte mūsų spaudos pranešimą” leidžiamas, bet tik vieną kartą ir ne vėliau nei savaitę po pirmojo el. laiško.

Tikrai nieko keisto, bet smagu matyti skaičius.

Žodžiai karantine

Sumažėjo mūsų erdvė, laikas sumažinti ir žodžius.

Kiek daug visko nereikalingo, o ko reikia- nėra. Nėra kontakto, yra daiktų. Dažniausiai tų, kurių nereikia (įskaitant grikius ir tualetinį popierių). Yra daug žodžių, o esmės reikia ieškoti.

Mane, iš tikrųjų, nervuoja pusės valandos trukmės spaudos konferencijos. Kas jas turi laiko žiūrėti? Ministrai, eikite kalbėti TIK tada, kai Jums reikia visuomenę įtikinti kažką daryti (arba nedaryti).
Viskam kitam (informacijai “apie”) užtenka Jūsų komandai padaryti įtikinamą vizualą ir jį paleisti per soc. tinklus. Įrašykite trumpą audio santraupą ir atiduokite radijui. Taupykite ne savo, o kitų laiką.

ingosFBtxt

Ši krizėpadeda pamatyti, kaip mes naudojame savo žodžius. Ar taupiai ir tiksliai?

Būdvardžiai eina atostogų. Taškas keičia kablelius. Kaip mirtis anksčiau buvusią eilinę diagnozę. Grįžta aktyvūs veiksmažodžiai, pasyvi forma yra išstumiama.

Nuotraukoje – pavyzdys, kaip galima supaprastinti tekstą. Pavyzdį paėmiau iš vieno fb posto. Iš 45 žodžių į 22. Ar ne paprasčiau? Dingsta niunansai? Galbūt. Bet kartais niunansai svarbūs mums patiems (kartais – teismo procesui, bet prie teisinės kalbos nekimbu).
Šis pavyzdys – tik iliustracija, jis tikrai nėra kažkuo ‘-iausias’. Eilinis, kokį ir aš, tikriausiai, pati parašyčiau:)

Bet jei jau turime galimybę patapti “-esni” – naudokimės.
Kas padės? Išmokti klausyti savęs. Kaip aš kalbu? Daugiau klausyti kitų – ką ir kaip jie kalba? Kiek vartoja bereikalingų žodžių, kaip ilgai ‘kasasi’ iki esmės? Taip, stresas keičia mūsų elgesį ir kalbėjimą. Dalį kalbėjimo mes raminame save, tik tada prieiname prie esmės.

Jauskime save einant prie mikrofono. Kartokime – “taip, aš bijau, taip, nedrąsu, taip, nežinau, kaip geriausiai tai pasakyti”. Taip visos šitos terapijos nebedarysime pirmas penkias minutes jau prie mikrofono, bandydami “užmušti laiką”. Įvykis, situacija, veiksmai, vertybės. Įvykis, situacija, veiksmai, vertybės. Ši mantra tiks 90 procentų dabartinės komunikacijos. Leiskite žmonėms pailsėti nuo kiekio, žurnalistams irgi. Nes vyksta daug mažiau, nei mes prisikuriame.

Viskas atrodo paprasta. Ypatingai – nuo savo sofos. Nors ir kritikuoju, šiuo metu labiau gerbiu ir dėkoju žmonėms, kurie dirba įvykių sūkuryje, kad ir klysdami. Ačiū:)

Jautrus efektyvumas

Šiuo metu vadovams reikia ne tik kitaip spręsti pasikeitusią situaciją, bet ir bendrauti kitaip. Net ir nenorintys “lįsti ten į visokius jausmus”, turi pripažinti, kad neįveikus komandos emocinės būklės, reikalai nejudės.
Taip pat girdžiu, kad nuotoliniai komandų susitikimai nesutrumpėjo ir nepatapo konkretesni, ko, prisipažinsiu, tikrai tikėjausi. Maniau, kad technologijos privers kalbėti trumpiau ir efektyviau (kalbėjimas kompiuteriui, o ne gyviems šalia esantiems žmonėms, greičiau sukelia jausmą “niekas manęs neklauso”).

Todėl pagaminau tokį patarimą – pažaidimą, kaip kalbėti ir efektyviai ir jautriai.
Mokymuose kartais užduodu sukurti kalbą, kurioje turi būti panaudoti atsitiktiniai mano duoti žodžiai. Rezultatai būna
smagūs:)
Kviečiu vadovus, kurie jaučiasi, kad “vis dar kažkaip netaip” gaunasi, savo kitoje kalboje panaudoti šias tris žodžių kombinacijas: “girdžiu/suprantu”, “mūsų tikslas…”, “kviečiu…” . Gal gausis kažkaip kitaip.
Kodėl būtent juos? Nes dabar daugiau nei anksčiau iš vadovo tikimasi ne tik efektyvumo, bet ir jautrumo. Iš čia ir kilo terminas – “jautrus efektyvumas”.

Pirma, suprasti, kur yra komanda – kokiose emocijose ir išgyvenimuose, nes būtent jie gali laikyti jūsų gebėjimą eiti pirmyn. Tam reikia išmokti aktyviai klausytis. Aktyviai – kai girdi, ką žmogus sako, o ne bandai išgauti sau norimą atsakymą.

Antra, tiksliai ir, svarbiaisia, paprastai, įvardinti, ko reikia iš kiekvieno. Šiandien ar savaitei į priekį. Paprastai įvardinti netgi akivaizdžius dalykus. “mūsų tikslas…”, “noriu, kad…” ( “…pasaulyje būtų taika” – netinka:) .

Trečia, savo kalba įtraukti komandą. Kodėl? Nes jie galbūt žino ne mažiau nei jūs. Tik nemaišyti įtraukimo su atsakomybe už sprendimus:)
Kaip tai padaryti kalboje? O gi įtraukti šiuos tris žodžius į kitą savo kalbą.

Pabandykite:)

Kaip gimė M. Liuterio Kingo “I have a dream?”

Ar Jums įdomu, kaip dalykai gimsta? Man įdomu. Spektakliuose aš nuolat analizuoju, kaip gimė idėja pavaizduoti būtent taip, ką veikė aktoriai užkulisiuose…

Matydama ir klausydama įtaigių viešų kalbų aš tęsiu visus “kodėl? kaip?”, pasinerdama į antrą planą – tą, kuris vyko “iki tol”.

Visi žinome Martino Liuterio Kingo “I have a dream”. Prieš 56 metus pasakyta kalba, gyva iki šiol.

Domėjausi, kodėl būtent “I have dream” tapo kalbos esminiu motyvu. Pasirodo, kad M.L. Kingas jau metus važinėjo po JAV kalbėdamas su įvairiomis bendruomenėmis ir vis kartojo “I have a dream, that..” . Todėl jo patarėjai prieš garsiąją ir lemtinga tapusią demonstraciją ruošę jam kalbą patarė atsisakyti šios jau “pabodusios” žinutės ir pasirinkti ką nors nauja. Kalbos rengimas užtruko, naktį prieš kalbą jo įgarsintoje patarėjams versijoje “I have a dream” eilutės nebuvo…
Kitą dieną M. L. Kingui užlipus ant scenos prieš šimtatūkstantinę minią, jis skaitė savo pasiruoštą versiją, kuri minios buvo sutikta “drungnai”. Ir minia, ir jis pats jautė , kad “kažkas ne taip”. Tada viena iš jo aktyvių rėmėjų Mahalia Jackson pradėjo minioje šaukti “pasakyk jiems apie svajonę, Martinai …”, kartojo tai kelis kartus jį pertraukdama, kol M. L. Kingas padėjo parašytą kalbą į šoną, apžvelgė minią ir pradėjo kitą, seną savo kalbos versiją “I have a dream, that…”. Kaip baigėsi, žinome visi. Minia buvo jo. Pasaulis taip pat.

Tuo momentu jo patarėjas , išgirdęs, kad Kingas vėl naudoja seną kalbą, pasakė “Ow, shit, he is using the dream”. Tai perskaičius labai juokiausi. Kas dirbo su lyderiais, supras, kodėl:)

Kalbą per TV stebėjęs Prezidentas JFK pasakė “He’s damned good. Damned good”.

Taigi, niekada nežinai, kada tavo žinutė, nors ir sena ir, atrodo, niekaip neužsivedanti, iššaus kaip raketa. Todėl reikia nuolat kartoti ir bandyti rasti vis naujų spalvų ir pritaikymų. The time will come. Stick to it.

Tikėk savimi, nors patarėjai ir gero nori:) Ir tikėk tuo, ką darai.

Retorikos Darius arba Girėnas

“Iš tiesų daug kas mano, kad jie pasieks iškalbos viršūnę, jei prikaišios į savo kalbą nežinia kokių puošnių frazių, tarsi spalvotų lopinėlių.”

Kaip manot, kieno tai galėtų būti frazė?

Septynioliktas amžius. Retorikos knyga, išleista 14 leidimų skirtingose Europos spaustuvėse. Parašyta lietuvio. Taip taip, lietuvio.

“Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae”
(“Iškalbos praktika ir retorikos meno taisyklės”)

O manėt , kad lietuviai neturi retorikos tradicijų. Aš irgi maniau.

Gyvenimas kartais užneša netikėtais vingiais. Ogi dalyvavau nerealiam projekte su kiečiausiais Lietuvos istorikais ir ten atradau, kad Lietuva jau septynioliktame amžiuje blizgėjo… retorika. Ne tik raketas mokėm pasaulį (Kazimieras Semenavičius, tas pats XVII a.) kurti, bet ir turėjom ką pasakyti apie tai, kaip kalbėti ir kalbėti gerai.

Ir žinote, kokia knygos esmė? Ogi pakeisti to meto polinkį į barokinę kalbą, dar vadinamą “eloquentia non vulgaris“: liaupses, daugžodžiavimą, frazių imantrumą ir puošnumą. Įsivaizduojate barokinę Šv. Petro ir Polvilo bažnyčią? Tai vat nebandyti nulipdyti tokios bažnyčios kiekviena savo kalba. Kitiap tariant, jis kvietė ateiti į kalbą, kaip į bažnyčią be papuošimų – ir ieškoti ten ne grožio ir didybės , o esmės.

O kas ta esmė? Tai turinys, logika ir jokiu būdu ne forma. “Kalbantysis visų pirma turi kreipti dėmesį į kalbos turinį ir aiškumą”. “Visur turi vyrauti logika, blaivus protas ir nuoseklumas”.

Nes anot Liauksmino, forma dažnai maskuojama turinio stoka.

Girdėta, taip?

“Tačiau atsiranda tokių, kurie šios akivaizdžios ydos nesibijo vadinti dorybe, o aiškią ir suprantamą kalbą mano esant prastą ir neišlavintą. Tuo tarpu moksliška ir išradinga laiko tokią, kurios prasmė yra paslėpta ir kurią supranta tik mokyti žmonės. Tokia nuomonė visų pirma prieštarauja sveikam protui.”

Lietuvoje aš pastebiu tuos pačius kraštutinimus kaip XVIIa – arba asketiškas ekspertinis faktų kalimas “viską, ką žinau”, pageidautina profesiniu žargonu, kad per lengva suprasti nebūtų, arba emocinis išsiplaikstymas į lankas, be faktų, nuoseklumo ar logikos. Pirmasis yra daug dažnesnis tarp tų , kurie turėtų , ką papasakoti, bet retoriką ir apskirtai kalbėjimą kitiems laiko tuščiu reikalu – taip užleisdami kelią kelią antrajam tipui, kurie pasakyt ką turi mažiau, bet noro tai daryti turi daug daugiau. Dėl to nukenčiam mes visi, nes gyvenam pusiau faktų ir pusiau realybės – “garsių nuomonių” pasaulyje.

Tai gal visai Liauksminą pasiskaityti būtų aktualu. Ir kartu pasididžiuoti, kad ta iškalba ne paskutinėj vietoj, vis dėlto buvo. Tuo metu retorikos knygų buvo tikrai būta nemažai , tad Liauksmino perleidimas 14 kartų kažką pasako.

Dar viena detalė, šiek tiek ironiška ir parodanti, kad viskas sukasi ratu..

Liauksminas labai kritikavo svetimybių vartojimą kalboje “Ši yda mūsų kalboje taip įsišaknija, kad dauguma mano, jog gražu į gimtąją kalbą įterpti daug lotyniškų žodžių”, griežtai žeria autorius kritikos kilmingiesiems lietuviams savo knygoje, visų pirma parašytoje… lotynų kalba:)

Kalbėtojai vs. darytojai

arba “apie diagnozes”

Rudenį daug kalbame apie pašlijusią sveikatą. Užpuolame gydytojus, o šie, pradėjus skųstis skrandžiu, pilvu, širdim ir nieko akivaizdžiai neradus, užduoda tokį, atrodo, “ne prie ko” klausimą “gal Jūs paskutiniu metu patiriate daug streso?”. Šis komentaras kartais “išmuša saugiklius”, bet iš tikųjų tai jie absoliučiai teisūs – “viskas nuo nervų”. Praeina nervai, praeina skausmai.

Mano pasaulyje dažnai kaip tiems gydytojams tenka sakyti “ne širdį Jums skauda, o skrandį, ir ne dėl maisto, o dėl streso”. Ne su komunikacija pas jus blogai, o su veiksmais, darbais ir jų turiniu yra problemų.

“Čia tik žodžiai” , “komunikacija tuščias reikalas, geriau imti ir daryti” , “viskas pas mus veikia, tik komunikacija – ne”. Girdėti teiginiai, taip?

Man irgi. Kartais nuo jų net papurto.

Teiginiai kaip ir nekalti, beveik tiesa, bet juos išgirdus visada norisi pakrapšyti giliau, o pakrapčius visada randu tą patį. Apie komunikaciją blogai (kad ji nesvarbu, kad ji neveikia ir pan.) kalba tie, kurie nemoka…gerai daryti. Arba nėra nuspręndę, ką jie iš tikrųjų daro ar nori daryti.

Dažnai klientai sako “gal mums šūkio reikėtų, komunikacija silpnai veikia, darbuotojai nemotyvuoti”. Ir žinote kuo baigiasi? Kad čia komunikacijos paslaugų, tokių, kaip supranta klientai, nereikia. Bet komunikacija duoda labai gerus įrankius jų tikrosioms problemoms spręsti. Parodžius, kad ne ten ieškoma problemos, galima padėti su strategija – suprasti, ar misija, tikslai ir uždaviniai negyvena skirtingų gyvenimų, kaip nutolę sutuoktiniai, kurie net naktimis nelabai susitinka… O kartais reikia išsiaiškinti su akcininkais patiems, apie ką jie. Tik šį sprendimą priėmus, prasideda darbas ir komunikacija. O kartais tenka išgirsti “na jau strategijų tai nereik, turim mes jų ir ne vieną”. Ir ką? Ir nieko. Sėkmės geriant vaistus nuo širdies.

Akivaizdu tai ir kalbose, tiksliau – pasirengime kalbėti viešai. Kai žmonės skundžiasi, kad nesijaučia stipriai kalbėdami, pamiršta pasakyti dalykus – dažniausiai , pradėjus analizuoti ir eiti “atgal” prie kalbos ištakų, pasimato, kad patys nebūna išsiaiškinę, ką nori pasakyti. Ir kai pradedi dėlioti kalbą “taip, kaip reikia”, pradeda aiškėti, ką iš tikrųjų nori pasakyti ir kaip tai padaryti.

Taigi, kalba yra nuostabus būdas mokytis DARYTI.

Ne kalbėti “apie viską”, o kalbėti apie konkrečius dalykus, kuriuos tu nori pasiekti ir žinai, ką reikia keisti.

Kalbėjimas moko struktūros. Nes prieš kalbant, reikia žinoti, ką nori pasakyti ir ko nori pasiekti. Kaip dažnai yra projektų idėjų, kur neaišku , apie ką. Kartais matosi, kad ir pačiam kalbėtojui nelabai aišku. Ir kai žmonės bodisi struktūros, dažniausiai iš tikrųjų nežino , kaip pasiekti to , ko nori. Arba neapsisprendžia, nes priemonių tiek daug ir visos tokios “fainos”.

Kalbėjimas moko atskirti tikslus ir priemones ir nemaišyti jų tarpusavyje, Kartais matosi, kad tai, kas įvardijama kaip kalbos tikslas, iš tikrųjų yra ne tai, ko siekiama. Man labai dažnai tenka matyti kaip tikslai maišomi su priemonėmis. Dažniausiai priemonės yra įvardijama kaip tikslas, nors jos tokios nėra. “Paaškinti poveikį”, “pristatyti galimybes”, “supažindinti su reformomis” – tia priemonės, ne tikslas. Ir ant šito klaidingo pamato sukalamas visas kalbos arba veiksmų planas, kuris veda ne ten, kur reikia. Tada ir neiašku, koks bus rezultatas ir pagal ką bus matuojama sėkmė. Kai pradedi kvestionuoti, dažniausiai piktai atšaunama, kad ne viską įmanoma pamatuoti arba ne visada rezultatas svarbu, svarbu procesas. Tačiau, nenuvertinant proceso svarbos, kažkokio tikslo ir rezultato vis tiek siekiama. Dar vienas pažįstamas manevras, pradėjus kviestionuoti tikslų ir rezultatų neaiškumą, yra puolimas (labai dažna taktika šiaip visur) sakant ‘tai ką, tai geriau iš vis nieko nedaryt?’. Hm… jei atvirai…

Aiškiai kalbantys žmonės dažniausiai yra geri darytojai. Jie žino, ko nori, kaip reikia tai padaryti ir ko jiems reikia iš kitų, kad jie padarytų. Jie “nemala” nei kalboje”, nei “veikloje”. Tokius žmones net saldu matyti, nes šis lyderystės bruožas prie išnykimo ribos.

Kalbos ir komunikacija yra iš tikrųjų apie daug daugiau nei tai, kas vyksta “po to kaip jūs kažką nusprendžiate ir darote”. Jos gali išmokyti priimti sprendimus ir daryti geriau. Tik reikia nepulti gydyti dalykų, kurie ne prie ko.

Elevator pitch

“Elevator pitch” – kai reikia pasakyti esmę greitai ir trumpai, t.y. kol liftas nusileis/pakils. Tai iki 20-30 s., 40-60 žodžių (iki minutės max., bet Lietuvoj tokių liftų nėra). Žodžiais atrodo netgi labai daug. Jau pradėjot skaičuot savo žodžius?

Vakar JAV rinkimų pergalės kalbos pagamino keletą jų. Žiniasklaidoje jie dažnai nugula kaip ‘soundbites’ – jei teisingai padaryta, tai nugula tie ‘soundbites’, kuriuos Jūs suplanavot, o ne tie, kuriuos netyčia pasakėt ir žiniasklaida pasigavo.

Man trumpai yra labai gražu.

Pasigrožėkim:

– “I’m here for you : more constitutional judges, lower taxes and less regulation”
https://www.facebook.com/politico/videos/789696174695387/

– “policies won’t change: lowering taxes, growing economy, creating jobs and defeating ISIS…”
https://www.facebook.com/politico/videos/718147978562365/

– “Today is more than about Democrats or Republicans, is about restoring constitution’s checks and balances”
https://www.facebook.com/bbcnews/videos/1928239350815253/

– “President of the US is a pathological liar and doing something no President has ever done – instead of bringing the American people together he is trying to divide us”,
https://www.bbc.com/…/sanders-president-of-the-us-is-a-path…

– Jauniausia Kongreso atstovė:
“first…, first …, first…”
https://www.facebook.com/politico/videos/503396816841184/
“Pirmas” dar neparodo kompetencijos, bet nepastebėti sunku.

Ir taip, raudonos ir mėlynos suknelės…

žodžiai vs neverbalinė komunikacija

Esate girdėję apie A.Mehrabian taisyklę?
A. Mehrabian – mokslininkas, psichologas, tyrinėjęs verbalinę ir neverbalinę komunikaciją ir pateikęs “7 % + 38% + 55%” proporcijų taisyklę komunikacijoje (žodžių, balso tono ir kūno kalbos svarbos proporcijos).

Ši taisyklė buvo patogiai pritaikyta į teiginį, kad neverbaline komunikacija pasakome daugiau nei žodžiais, todėl svarbiau yra išmokti neverbalinės komunikacijos (kūno kalbos ir pan.).

Tai mitas. Ir pats mokslininkas ne kartą aiškinosi, ką jis turėjo omeny (tik situacijose kalbant jausmus ir požiūrius, ne visoje komunikacijoje). Taip pat reikia pasakyti,, kad jis tyrė tik situacijas, kur tie 7 proc. (žodžiai) buvo – be jų likusieji procentai neturi prasmės.

Turinys yra svarbus. Žodžiai – svarbūs. Tam ir skirti “Viešo kalbėjimo mokymai. Turinio galia”.

O dabar iliustracijai pateikiu vieną paveikslą iš MO.
Koks yra pirmas įspūdis pamačius paveikslus? kokia Emocija?
Ir koks įspūdis paskaičius paveikslo istoriją, t.y. žodžius, kad pievoje paliktos “skylės” – tai vietos pienei, kuri tuo metu Lietuvoje buvo laisvės simbolis, jų nebuvo galima piešti, todėl nupiešta be jų. Pienėms paliktos skylės.

Žodžiai atneša prasmę.

Kodėl mums neišeina kalbėti natūraliai?

„Noriu natūraliai“. Tie, kurie rašo kalbas ir ruošia joms kitus, šį sakinį, esu tikra, girdėję ne kartą.

Kiek iš Jūsų esate natūraliai pasakę kalbą? Ne papasakoję, ką jūs šiandien ar paskutinius tris mėnesius ar metus veikiate, ne pasveikinę gimtadienio proga, o pasakę kalbą. Kalbą apie kažką, kas paliko įspūdį, arba bent jau turėjo tokią intenciją. Ar ją išgirdę kiti pagalvojo tai, ką jūs norėjote, kad jie būtų pagalvoję? Natūraliai gerai gavosi iš kokio šimtojo karto? Arba po metų kalbėjimo supratote, kad ir natūraliai jau neblogai gaunasi?

Ar bandėte natūraliai išmokti dirbti kompiuteriu, užsienio kalbą, ar netgi vaikus užauginti? Taip –knygos, mokymai, kitų patirtis, „Wikipedia“ ar visagalis „googlas“ – tikrai kažkuo pasinaudojote. O va kalbėti viešai kažkodėl tikimasi, kad tas natūralumas pramuš savaime. Natūralumas yra labai gerai. Daržovės, maistas, medžiagos, viskas. Bet paprastai natūraliai reiškia daug darbo. Kas augino natūraliai daržoves? Ravėti dažniau teko, mažiau sudygo, daugiau laistėte ir derlius smulkesnis buvo, parazitai labiau puolė. Didžiavotės – taip. Natūraliai yra sunkiau. Nepradėsiu apie gimdymus… (turėjau tris)

Kai man pasako „natūraliai“ – puiku, bet reiks daug dirbti, o ne „kaip išeis“. O va tas „kaip išeis“ yra labai gajus mitas. Bet pakalbėkim apie juos, mitus, iš eilės.

„Kažkaip išeis“. Kažkaip visada išeina. Dažniausiai išeinate Jūs (nuo scenos) ir nebenorite sugrįžti. Auditorija irgi išeina, toliau galvodama, kas buvo prieš tai, bus po to ir ką jie galėjo veikti vietoj to. Politikai labai dažnai leidžia sau šnekėti „iš širdies“ (nelabai pasidomėję, nei kur širdis, nei ar tai ji), galvodami kad jų statusas leidžia jiems šnekėti bet ką. Esu dalyvausi ne vienoje konferencijoje kur žymūs žmonės, vien dėl to kad jie yra žvaigždės, leidžia sau kalbėti bet ką. Nors gal būna ir juokinga, bet man atrodo nepagarbu. Nei savo, nei kitų laikui. Su draugais prie alaus – taip. Auditorijoje – ne.

„Nereikia man to teksto“ (suprask, kalbos). Gerai. Neimkite, jei apie temą šnekate jau kelintą kartą per pastaruosius kelis mėnesius. Jei šnekate tema ar konkrečiu temos aspektu pirmą kartą, su tekstu REIKĖS padirbėti ir nieko tokio jį pasiimti kartu. „Na jau iš lapo tai aš neskaitysiu“ – atrodo, kad jau geriau bet ką, bet ne perskaityti, ar bent parodyti, kad turi „kažką parašyta“. Ir tada kankinasi, bandydami pasakyti „natūraliai“, nors lengviau jaustųsi ir kalbantysis, ir klausantieji, jei išsitrauktų ir paskaitytų, ką nori pasakyti. Kitas kraštutinumas – „ai, paskaitysiu tai, ką parašė, užlipęs ir viskas“. Taip kalbos tekstą kalbėtojas išgirsta pirmasis su auditorija. Ir dažnai auditorija tai supranta. Raktažodis abiem atvejais yra pagarba. Tiksliau, jos nebuvimas. Kalbą ruoškimės ne iš baimės, noro pasirodyti, o iš pagarbos. Sau ir kitiems. Kam kankinti save ir kitus?

Ir galiausia, „atmintinai tai nesimokysiu“. Nesimokykit, tikrai. Jokiu būdu, jei atmintinai Jums reiškia iškalti konkretų tekstą – kaip eilėraštį mokykloje. Bet pasakyti sau savo kalbą kelis kartus reikia – ir ne vieną kartą. Galit vadinti tai „atmintinai“, galit vadinti kitaip, esmė – įkelti kalbos turinį į savo atmintį. Visą ar tik raktažodžius, seką, ar tik pradžią ir pabaigą. Prancūzų aktorius sakė, kad jam natūraliausiai savo rolės tekstą gaunasi pasakyti praleidus su juo tūkstantį valandų (tai pusmetis darbo dienų). Jungtinės karalystės Vyriausybės mokyklos kalbų rašymo ekspertė Susan Jones siūlo skirti 5 valandas kalbos repeticijai.

Sakant kalbą sau ar kam nors kitam ateina Jūsų žodžiai, kuriuos Jūs naudojat natūraliai, nes rašydami, ypač nepratę rašyti sau, naudojame sudėtingesnius žodžius, sudėtingesnes sakinio konstrukcijas ir ilgesnius sakinius, kurių pasakyti neatsikvėpę negalime. Tada dūstame, pametame mintį, paniškai ieškome paskutinio pasakyto žodžio vietos smulkiai prirašytame tekste… o jei dar sakinio dalis kitame puslapyje – per tą nanosekundę praeina visas gyvenimas, pamirštame, kur mes ir kodėl mes, ir žvilgsniui užklydus už kokio neatidaus klausytojo, kurį tuo metu smegenims pritrūkus deguonies suima siaubingas žiovulys, jūsų pasitikėjimo savimi lygis nukrenta žemiau plintuso, o streso lygis pakyla lyg džiunglėse sutikus liūtą…

Nenatūraliai skamba išmoktas tekstas? Todėl ir reikia pasakoti, kalbėti, o ne iškalti. Pajausti žodžius, kurie Jūsų. Pajausti savo ritmą. Pajausti savo akcentus, kirčius ir vietas, kur norisi sustoti. „Bet o tai kaip Vinstonas Čerčilis, Obama, Liuteris Kingas“ – ką jie irgi nenatūraliai? Taip, ir Kalėdų senelio nėra.

Visi VISI kalboms ruošėsi, jas repetavo, kad ir kaip atrodytų „ne lygis“ tokio aukšto lygio vadovams leisti laiką prie tokių žemiškų reikalų. Esu ne kartą girdėjusi, kad „jei neduota, tai neduota“. Šiaip visko mokomės gyvenime, o va kalbas tikimės, kad įdiegė Dievulis programą, arba ne. Jei neįdėjo, tai nesikankinsiu. Man atrodo, kad visiems viskas įdėta, įskaitant ir nesusireikšminimą su drąsa, tik mes tai pamiršome savo pareigų, statusų, įsipareigojimų ir įsivaizdavimų kelyje. Kai nupurtai visa tai, pasirodo, kad ir programa yra, ir veikia. Tik prisikasti iki jo reikia paprasčiausiu kasimosi keliu. Ilgo kasimosi. Tad padirbėkime dėl natūralumo.

Ko reikės?

Išdrįsti būti savimi. Kuo daugiau tuo geriau. Ir jei kas nors pasisiūlys padėti įveikti baimę per dvi valandas – netikėkite. Nei Jums jos reikia atsikratyti, nei kas gali padaryti taip greitai. Galima daugiau suvokti, kaip baimė veikia ir ką ji daro – tai padeda sąmoningai pasirinkti, ko iš baimės reikia ir ko – ne. Galima išmokti nuraminti kūną ir mintis, pastarosios ypatingai prikalba būtų ir nebūtų dalykų. Tačiau nei vieni kursai, nei viena tiesa jos neištirpdys akimirksniu, nes smegenų ir kūno reakcija į baimę vystėsi milijonus metų, būkime kuklesni ir mažiau reiklūs sau.

Skirti laiko savo kalbos turinio parengimui. Taip pat kuo daugiau, tuo geriau. Tai yra viešojo kalbėjimo vieta, kurią visiškai kontroliuojate Jūs, skirtingai nuo baimės… Tai Jūsų laikas, pastangos, žinios. Čia svarbiausia yra požiūris, kad šis laikas investuojamas sau, ne dėl kitų –kad prieš auditoriją jaustumėtės gerai visų pirma Jūs. Rašytoja Elizabeth Gilbert („Valgyk. Melskis. Mylėk“) kalbėdama apie mūzas, vaizdingai pasakė, kad mūzos ateina arba ne, bet tu kaip rašytojas turi padaryti savo darbo dalį – ateiti, atsisėsti ir rašyti. Kad jei jos ateis, tu būtum vietoje. Taip pat ir su kalbomis – turi ateiti, atsisėsti ir rašyti, ieškoti, kurti – o ar kalbėjimo mūza (įkvėpimas, drąsa, nuotaika) ateis – nesvarbu. Jūs darote tai, už ką esate atsakingi Jūs. Jei ji ateis, bus nuostabu, neateis, bus gerai, bet jei ji ateis, o jūs nebūsit padarę savo darbo dalies, tada jau nebepadės niekas. Tad svarbu padaryti tai, kas priklauso nuo Jūsų.

Atsisakyti lūkesčių, kas yra „gera kalba“. Perskaitykite, pasiklausykite taisyklių, patarimų ir visų „kaip reikia?“ — ir juos pamirškite. Nes tai sukuria lūkesčius viduje, kokia kalba turėtų būti, o ne ką Jūs norite pasakyti ir kodėl, koks Jūs esate kalbėtojas ar kalbėtoja. Taisyklės yra ne privalomi kelio ženklai, kurių būtina laikytis, o laisvai ir individualiai pasirenkamos priemonės. Naudinga žinoti jų arsenalą ir galimybes, bet pasirinkti reikia labiausiai sau tinkančias.

Dar vis norite natūraliai kalbėti? Puiku!

Tekstas skelbtas DELFI portale 
https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/neringa-bliudziute-kodel-jums-neiseina-kalbeti-naturaliai.d?id=79594469&fbclid=IwAR3dxKT3H4jlheXrkobOxEvqRb0odxzsIxwmHM57hCFQIxDFK8pe-Wa7Dcc

Copyright World of Words © All Rights Reserved